Naktines ekskursijas ir meno degustacijas organizuojanti galerininkė: menas nėra kuriamas žinovams

Užupyje įsikūrusios „AP galerijos“ kvietimas į naktinę ekskursiją po parodą priminė nuotaikingo filmo „Naktis muziejuje“ siužetą. Galbūt šioje galerijoje, kaip ir minėtoje juostoje – eksponatai naktį atgyja? Galerininkė Vilma Jankienė šios paslapties neišdavė, pastebėjimą nuleidusi negirdomis, tačiau papasakojo, kad tokia iniciatyva gimė ne šiaip sau. Tikslas, atrodytų, pats paprasčiausias – pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Tačiau prancūzų rašytojas Anatolis Fransas, ko gero, šičia pridurtų, kad didžiausia kūrinių vertybė ta, „kad jie įkvepia išmintingiems pašnekesiams, rimtiems ir nuoširdiems pokalbiams, apmąstymams“.

Naktinis susitikimas

V. Jankienė prisiminė, kad visa galerijos veikla prasidėjo nuo meno degustacijų. „Pirmoji meno degustacija įvyko lygiai prieš šešerius metus – vasario 8 d. Buvo sugalvotas visiškai naujas formatas – dešimt dailininkų pristatė po keturis ar aštuonis savo kūrinius. Ilgainiui išjudinome didžiulį meno lauką – rodome ir fotografijos, ir skulptūros, akvarelės, tapybos kūrinius. Meno degustacija leido užaugti iki tikros galerijos su savo erdve, kur šiandien ir rengiame parodas (11-12 parodų per metus). Praėjusiais metais porą mėnesių nedirbdami dėl pandemijos suorganizavome 87 renginius – tarp jų įvyko ir džiazo koncertai! Pretenduojame tapti mylima galerija, komunikuojančia su žiūrovu, pasiūlančia kultūros renginių, kurie atvertų vaizduotės ir nuostabos pasaulį, juos patirti, padegustuoti“, – kalbėjo galerininikė.

Siūlymus „patirti“ ar „padegustuoti“ esame įpratę girdėti kalbant apie maistą – ar tikrai galima paragauti meno? Tai, ko gero, neabejotinai priverčia suklusti? „Nuo kažko reikia pradėti! Kaip tą meną degustuoti arba tyrinėti? Kas yra tie raktai, kurie reikalingi, kad atrakintum kūrinį arba meno pasaulį? Tai yra nauja realybė, nauja tikrovė. Toje tikrovėje sunku iškart susigaudyti, kur ne šimtai, o tūkstančiai menininkų, daug parodų... Kultūrinis gyvenimas yra didelis. Ir tada išgirstame klišę: „aš neišmanau meno“. Bet taip nėra – menas nėra kuriamas žinovams, menas kuriamas, kad jį galėtų įvertinti, naudotis, tyrinėti kiekvienas žmogus“, – nė kiek neabejojo V. Jankienė.

Naktinių susitikimų su menininkais idėja, pasak galerininkės, gimė iš parodų. „Parodos lankymas toks gan nusistovėjęs – atėjau, pažiūrėjau, išėjau... Per parodos atidarymą autoriui nepavyksta atsiskleisti, jam tą dieną šventė. Sugalvojome pažinčiai su autoriumi skirti papildomą dieną, kai ekskursiją veda jis pats. Ekspozicija jau būna nusistovėjusi, apsitrynusi, daugelio aplankyta. Visgi verta į ją sugrįžti arba ateiti pirmą kartą, nes pats menininkas būna atviras, atskleidžia savo gilumines mintis, galima pabendrauti – tas pats kaip pas menininką ateiti į svečius, tik tai vyksta parodoje“, – renginio formatą apibūdino galerininkė.

Tokie susitikimai, pasak V. Jankienės, vyksta su kiekviena paroda, kad ir kokia ji būtų – fotografijos, objektų ar tapybos. „Vieni skaito savo poeziją, atvirauja, kiti – pasiruošia kaip kokiam spektakliui. Pamatai dar vieną naują autoriaus amplua – naktinis susitikimas, ekskursavimas yra be galo įdomus“, – pasakojo pašnekovė.

Kiekvienas renginys, galerininkės tikinimu, yra neįtikėtinas. „Naktinėje ekskursijoje autoriai atvirauja, atsiveria, pažeria netikėtų savo pačių didžiausių pasiekimų, norų, slaptų dalykų... Šviečiančių objektų parodą „Deus Ex Machina“ „AP galerijoje“ rodęs Adomas Vasiliauskas skaitė iš plančetės tamsoje tekstą, kuris buvo orientuotas į ateitį. Pasivertė holograma pats, kalbėjo apie žmonijos praeitį – žmonėms jau nesant. Tai buvo ateities muziejus. Performansą ir dabar jautriai prisimenu, pagalvoju, kad tai žiūrovą turėjo sukrėsti“, – neužmirštamą patyrimą sukėlusį įvykį nupasakojo V. Jankienė.

Galerininkė tikino patys patiriantys netikėtumų – menininkams neužduoda jokio scenarijaus: „Jaunosios kartos dailininkas Mantas Meškėla buvo atsinešęs savo piešinių, kurių buvau nemačiusi – didelis netikėtumas! Jis parodė, nuo ko prasidėjo jo klajonės Vilniumi, paskaitė savo poezijos. Parodą pamatai, ji veikia, bet autorius dar ir kitaip atsiskleidžia. Kiekviena naktinė ekskursija atradimas, į kurią pati ateinu kaip žiūrovė.“

Kultūrinis nuotykis, pramoga ar terapija?

Paklausta, ar šitaip ekskursaujant galima patirti kultūrinių nuotykių, V. Jankienė patikino, kad tikrai taip, – tai yra pramoga. „Net ir meno degustacijas vadiname pramoginiu, pažintiniu renginiu. Gali pasmalsauti, kiek tau norisi, įsitraukti į pokalbį arba tiesiog patylėti – kiekvienas čia jaučiasi labai gerai. Galiausiai, galima susikurti kažkokią naują kultūrinę tradiciją, tai įdomus laiko leidimo būdas. Iš tiesų, galerininkai dar turi daug visko naujo prigalvoti. Kaip pritraukti žmones, kaip jiems parodyti meną, kad nebūtų atskirties ar bijojimo turėti savo nuomonę?“, – kėlė pagrindinius uždavinius ji.

Paminėtas žodis – pramoga. Menininkams jis turbūt nepatiktų? „Pramoga vadinu dėl to, kad tai yra emocinis, spalvinis pasaulis. Galerija nėra kaip muziejus, nesiekiame visko sudėlioti į stalčiukus – degustuojame meną, prisiliečiame prie jo, žmonių patirtys įgytos tokiu būdu labai įdomios. Vienoje meno degustacijų žiūrovai pradėjo kalbėti apie savo įspūdžius. Vienas prakalbo, antras, trečias – mes to nestabdėme! Tarsi kokia antrinė terapija, dalyviai kalbėjo gana jautriai, pasakojosi, kas buvo įdomiausia, ką jie patyrė... Iš to ir patys pasikrauname, nauji atradimai“, – dalijosi patirtomis emocijomis V. Jankienė ir pridūrė, kad meno degustaciją netgi patentavo kaip savo firminį renginį.

Visgi ne paslaptis, kad galerijos tiesia tiltus ir ieško autorinių darbų pirkėjų. „Vienas iš tikslų – ne tik edukuoti, bet ir surasti meno kūriniui pirkėją, tai labai svarbu. Padedame pasirinkti, įsivertinti, pasimatuoti – tokia sudėtinė dalis“, – pažymėjo V. Jankienė.

Menininkui (ne)reikia galerijos

Meno rinkos dalyviai pastebi, kad menininkų ir galerijų bendradarbystė šalyje vyksta gan vangiai. Ar dar daug „karo lauke“ likę pavienių menininkų, kurie stengiasi patys atsilaikyti, atsisako galerininkų pagalbos? Tai, anot V. Jankienės, platus ir didelis klausimas, kur greito atsakymo nėra.

„Yra galerijos, kurios turi keletą autorių, dirba su jais. Ryšiai yra, bet ne kiekvienas autorius nori arba turi tokią apimtį, galvoja, kad gal jam to nereikia. Šičia dar labai didelė tų jungčių įvairovė – visi pasirenka. Mes kaip galerija neturime savo autorių, kiekvieną mėnesį rodome vis kitus kūrinius meno degustacijoje. Per tą laikotarpį pasiekėme šimtus kūrėjų. Artimiausiais metais meno prodiusavimo būdų dar gims. Rinka, tarkim, per penkerius metus taps dar įdomesnė. Galerijų daug, galima sakyti, išties, jos konkuruoja. Yra įvairių parodų, kuriasi nauji dariniai – tai sveika. Sveika – ir laisvė pasirinkti“, – sakė galerininkė.

Vis dėl to, jos manymu, autorių turėtų pristatyti galerija. „Autoriui būti pačiam ir pardavėjui, ir parodų organizatoriui, ir visus darbus nuveikti, kurie reikalingi eigoje – sudėtinga. Menininkas turi kurti. Juk balerina pati nepardavinėja bilietų į spektaklį – ji šoka“, – šypsodamasi konstatavo galerininkė.

Galerijos grandis, V. Jankienės įsitikinimu, labai reikalinga, tačiau galerijų darbo krūvis, anot jos, turi būti didelis. Reikia įsiveiklinti, nesėdėti ir nelaukti užeinančių žmonių...“, – nutęsė ji.

Su nuomone, kad dėl pandemijos suvaržymų žiūrovai suvokė gyvo santykio su menu svarbą, V. Jankienė nesutiko – niekuo šis laikas nepasitarnavo: „Iš tikrųjų, mes patyrėme didžiulį nuosmukį, galerija nedirbo, turėjome papildomų išlaidų, liūdesio – nusikėlė parodos. Manau, kad žmonės nepasiilgsta meno bangomis, jie tiesiog domisi kultūra arba ne. O pandemija, aišku, tikrai buvo tarsi cunamis, bet... atsistatysime.“